SEMELIŠKIŲ GIMNAZIJA

PRADŽIA
MOKYKLA
ADMINISTRACIJA
PASLAUGOS
PASIEKIMAI
PEDAGOGAI
VEIKLA
KONTAKTAI
GALERIJA

Išvyka į Prienų krašto muziejų

Išvyka į Molėtus
   Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo...
   Jau uždegėme ketvirtą Advento žvakę... Dabar degsime žvakutes ant Kūčių, Kalėdų, naujametinio stalo. Švęsdami linksmas šventes, kurdami jaukią aplinką, minėdami išėjusius, džiaugdamiesi kūdikio gimimu, budėdami prie ligonio patalo, norėdami sušilti, pasišviesti, pabūti vieni ar bičiulių rate – mes degame žvakutę. Tik ar kada susimąstėme, kaip žvakė atkeliavo į mūsų namus?... Dabar perkame ar patys gaminame eterines, kvepiančias, švytinčias, įvairių formų ir spalvų žvakes.
   Vykdydami, Elektrėnų savivaldybės finansuojamą, pilietinio tautinio ugdymo programos projektą „Laiko tėkmėje“, Semeliškių gimnazijos jaunieji muziejininkai, vadovaujami mokytojos Meilutės Rašimienės ir pavaduotojos ugdymui Onos Bukinienės, dalyvavo Prienų krašto muziejaus „Žvakių liejimo“ edukacinėje programoje.
   Atvėrus muziejaus patalpose įkurtos trobos duris, jaunojo muziejininko būrelio narius pasitiko saldus karšto vaško kvapas. Nieko nelaukdami gimnazistai kibo į darbus: suko lininį siūlą, merkė jį į išlydytą vašką ir kabino prie rato. Vėliau kiekvienas puodeliu sėmė vašką ir pylė ant dagties (knato).
   Manoma, kad žvakės, senuoju būdu „ su lanku“ , pradėtos gaminti XIV a. Šis amatas labiausiai paplitęs Dzūkijoje. Tai sunkus ir gana nuobodus amatas. Todėl senovėje žvakių liejimas buvo vyriškas darbas, paprastai dirbamas naktį.
   Prie lubų balkio ar ant stovo buvo tvirtinamas iš lazdyno pagamintas lankas arba verpimo ratelio ratas. Aplinkui lanką pritvirtinami lininiai siūlai (knatai), o apačioje pastatomas dubuo su karštu vašku. Kad vaškas neatvėstų, po dubeniu buvo statomas puodas su karštomis bulvėmis arba ką tik išvirtais burokais. Viską paruošus, imamas puodelis, juo semiamas vaškas ir, sukant ratą, iš viršaus pilamas ant knato. Nubėgęs vaškas vėl subėgdavo į tą patį dubenį. Taip ratas sukamas ir procedūra kartojama kol išliejama žvakė. Liejimas trunka nuo 1,5 val. iki 3 val. Tradiciškai žvakė būna 40-50 cm ilgio. Per stora žvakė – varva, per plona – greitai sudega.
   Išlieta žvakė gali būti ritinėjama ranka ant lygios lentos ar stalo, kad išsilygintų visi nelygumai. Žvakių liejimo paprastai imtasi prieš Grabnyčias, Kristaus paaukojimo šventę. Žvakės vadinamos grabnyčinėmis arba graudulinėmis. Jos šventinamos bažnyčioje. Tai nėra Mirties žvakė. Ją degdavo per Krikštynas, taip pat perkūnijos metu - kad žaibas nepadegtų pastatų. Ji saugodavo nuo ligų ir blogų akių, bitininkai į naują avilį įdėdavo du graudulinės žvakės sukryžiuotus gabaliukus - „kad velnias spiečiaus neišvestų“.
   Jaunieji muziejininkai, išklausę įdomaus pasakojimo apie žvakių liejimą, papročius ir tradicijas, patys išlieję žvakes, namo grįžo su mintimi, kad gimnazijos muziejuje prieš Grabnyčias organizuos edukacinę žvakių liejimo pamokėlę. Muziejuje yra ratas žvakėms lieti, vaško parūpins bitininkai. Jaunieji muziejininkai ieškos informacijos apie senovinių žvakių liejimą, papročius, tradicijas ir organizuos žvakių liejimo pamokėlę. O kaip jiems seksis parašys po Grabnyčių.

Mokytoja Meilutė Rašimienė