Štai ir sulaukėm penktadienio, spalio 7 dienos. Mes, šeštokai, šios dienos laukėm todėl, kad nebus pamokų ir mes važiuosim į Medininkus.
   Diena pasitaikė labai graži: buvo šilta, švietė saulė. Tokią dieną tik ir keliauti. Pro autobuso langus matėm pradedančius rudenėti laukus: gelstančius medžius, pulkus paukščių, traukiančių į pietus ...
   Pagaliau privažiavome Medininkus, nedidelę gyvenvietę visai prie Baltarusijos sienos su senovine pilimi, mažyte jaukia bažnytėle ir žaliuojančiais miškais. Pasirodo, ir senovėje čia būta didžiulių miškų, kuriuose, aišku, augo medžiai. Nuo žodžio ,,medis“ ir kilo vietovės pavadinimas. Tai mums papasakojo gidė, kuri mus ir vedžiojo po keturių aukštų stačiakampę pilį. Tokio tipo pilių buvo reta visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
   Pirmiausia šią senovinę pilį ir apžiūrėjome. Gidė mums papasakojo, kad ši pilis pastatyta dar 14 amžiuje, valdant kunigaikščiui Gediminui. Kaip įdomu buvo pamatyti pirmame aukšte eksponuojamas autentiškas plytas, iš kurių buvo statoma pilis. Čia pamatėme senovinių ginklų, kuriais lietuviai kariavo su kryžiuočiais, dažnai puldinėdavusiais mūsų šalį: ir kardų, ir kalavijų, ir iečių, ir arbaletų, ir pabūklų. O antrame aukšte pamatėme paveikslą, vaizduojantį garsiausią – Žalgirio - mūšį, kuriame buvo sutriuškinti kryžiuočiai. Trečiame aukšte matėme daug sidabrinių indų, žvakidžių. Ketvirtasis aukštas buvo paskirtas LDK herbo atvaizdams. Gidė pasakojo, kad šitame aukšte lankėsi net ir Vytautas Didysis, mat čia apsistodavo didikai, kurie mėgo medžioklę. O Vytautas Didysis taip pat mėgo medžioklę. Šiame aukšte mes pamatėme tik vieną trofėją – meškos iškamšą, kurią muziejui padovanojo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Mes, aišku, prie šios meškos nusifotografavome. Pačiame pilies viršuje – apžvalgos aikštelė. Užlipę į ją, apžiūrėjome visas Medininkų apylinkes.
   Įsiamžinę prie pilies, prisipirkę suvenyrų, grįžome į savo geltonąjį autobusą ir keliavome toliau. Juk netoliese aukščiausios Lietuvos kalvos – Aukštojas ir Juozapinė. Didelio įspūdžio šie ,,kalnai“ nepadarė – juk nesiekė debesų...
   Paskutinė vieta, kurią apžiūrėjome – Medininkų žuvusių pasieniečių memorialas. Čia žuvo pasieniečiai, saugoję tik neseniai atkurtos Lietuvos valstybės sienas.
   Susipažinę su Medininkų svarbiausiomis vietomis, grįžome namo. Kelionė labai patiko. Norėtume keliauti dažniau. Tokiu būdu susipažintume su žymiausiomis Lietuvos vietomis.

Deimantė Slomskaitė, 6 klasės mokinė